Tvenkinėlis šalia sodo

Elisabeth kaip visuomet klaidžiojo po apylinkes, neturėdama aiškaus tikslo. Tačiau šį kartą nusprendė pasitenkinti mokyklos apylinkėmis. Nenorėjo vėl pasiklysti, būdama toli nuo akademijos. Priėjusi tvenkinėlį, Elisa priėjo arčiau vandens, pritūpusi ir pasitaisiusi ilgą suknelę ėmė siekti vandens, norėdama jį paliesti.

Fay beeidamas Dienos korpuso link pamatė merginą prie tvenkinėlio ir stabtelėjo.

Dar truputis... Elisa tiesė ranką link vandens, tačiau šiek tiek susiūbavusi ji atsisėdo ant žemės. To per daug į galvą neėmė, dabar bent jau pasiekė vandenį. Patenkinta kurį laiką vėpsojo į vandenį, tada apsidairė.

Fay nejučia šyptelėjo. Jam atrodė smagu, kad žmonės gali taip lengvai viskuo džiaugtis.

Netrukus pastebėjo Fay. Mergina plačiai nusišypsojo ir pamojavo.
- Sveikas, Fay, - pasisveikino.

-Labas vakaras, miledi.-Nusilenkė merginai nusprenęs, kad jei jau pastebėjo, tai nesupyks už sutrukdymą, ir priėjo arčiau.

Elisabeth susizgribo atsikelti nuo žemės. Juk vandens jau pakankamai prisilietė.. Apsidairiusi aplink Elisa šyptelėjo.
- Šį kartą nepasiklydau, - tarytum pasigyrė ji.

-Gerai.-Blankiai šyptelėjo.-Kaip tik norėjau to paklausti. Kad ir kaip ten bebūtų, kaip laikaisi, Elisabeth?

Elisabeth akimirką susimąstė, tuomet šyptelėjo.
- Laikausi kuo puikiausiai. - greitai pasakė. Šiaip ar taip, Elisos nuomone, bet kur yra geriau, nei būti uždarytai psichiatrinėje ligoninėje už jos haliucinacijas.
- Man čia labai patinka, - pripažino.
- O kaip laikaisi tu, Fay? - pasidomėjo, žiūrėdama į jį.

-Sakykim visai panašiai.-Pasakė staiga priėjęs prie tvenkinėlio ir dirstelėjęs į vandenį, kuriame atsispindėjo mėnulis.- Prižiūriu akademiją ir tiek.-Fay pajuto, kad kažkas negerai. Nusisuko nuo Elis vos tik pajutęs, kad jo akys tvykstelėjo raudona šviesa.

Elisabeth ramiai stebėjo Fay.
- Lyg būtų nuo ko saugoti akademiją... Na, bent jau iki šiol nemačiau čia nei vieno pavojingesnio gyvūno. - pareiškė, spoksodama į Fay nugarą.

Vos ne vos susitvardęs jis atsisuko ir nerūpestingai nusišypsojo.
- Čia turim tik dviejų veislių pavojingus gyvūnus. Vilkus ir biurokratiją.

Elisa šyptelėjo.
- Negi vilkai dažnai sukiojasi aplink akademiją? - pakraipė galvą.

-Ne per dažniausiai, bet pasitaiko.-Linktelėjo.- Dėl to ir bastausi. Juk reikia kam nors saugoti mokinius.

Elisabeth nusijuokė, apžiūrėjo Fay, jokios priemonės apsigynimui nesimatė.
- Nepyk, tačiau abejoju, ar apgintum nuo vilko. Jie žiaurūs plėšrūnai, esu girdėjusi nemažai baugių istorijų. - pamokomai palinkčiojo.
- Ar kur nors laikai užslėptą ginklą?

-Dabar ne,-prisipažino.-Bet paprastai nešiojuosi.-Pasirąžė ir dirstelėjęs į Elis vėl kiek per staigiai užsimerkė. Pats išsigando nesuprasdamas, kurių galų kyla tokia pagunda...ne, negalima.-Papurtė galvą ir atsimerkė.

Elisa šyptelėjo.
- Ir kaip manai, kad būtų, jeigu dabar netoliese atsirastų vilkas? - paklausė ir pati apsidairė, išsigandusi, kad rimtai gali pasirodyti vilkas. Nors greitai vėl nurimo.

-Nežinau, sužinočiau, ar greit moki bėgti, ar ne.-Pasiūlė atsakymo variantą puikiai žinodamas, kad aplink nė velnio nėra jokių vilkų. Yra tik kur kas pavojingesnių padarų. Tuomet pridūrė - Elis, dovanok, nepasiliksiu.-Pasakė jausdamas, kad kas minutę vis labiau ima prarasti kontrolę ir šiek tiek sunerimęs dėl tokios neįprastos būsenos,-turiu darbų Nakties korpuse.

Elisabeth ėmė greitai linkčioti.
- Žinoma, atleisk, nenorėjau tavęs užlaikyti, - nejučia žengė žingsnelį atgal, koja nikstelėjo ir Elisabeth susvyravusi nežymiai nusibrozdino koją į šalia tvenkinio esantį akmenėlį. Nors to per daug ir nesureikšmino.

Fay akimirksniu pajuto kraujo kvapą ir nebespėjo nuslėpti raudono blyksnio akyse. Jis instinktyviai žengė prie Elis ir priklaupė ant vieno kelio. Pajuto, kaip visą krūtinę ima mausti skausmas - neatskiriamas kraujo troškulio oponentas.

Elisabeth nelabai gaudėsi, kas įvyko. Tačiau raudoną Fay akių blyksnį ji puikiai matė. Elisa instinktyviai sustingo. Stebėjo jį.

Vis dar negalėdamas savęs valdyti priartėjo prie jos. Dabar kaip niekad aiškiai jautė merginos kūno šilumą ir širdies plakimą. Tik viena akimirka. Viena akimirka ir skausmas praeis.
Fay netikėtai sumirksėjo ir sustingo iš nuostabos.
- Elis.. Aš.. aš atsiprašau. Ar nesusižeidei?-Sunerimęs paklausė ir ištiesė jai ranką apsvarstydamas visus galimus pasiteisinimus.

Elis sustingusi stebėjo Fay. Buvo visiškai praradusi amą. Kažkodėl jai pasirodė, kad jis akimirką norėjo ją suvalgyti. Tačiau jam sumirksėjus ir prakalbus Elisa sugebėjo pajudėti. Nors ir nedaug, sugebėjo pajudinti kelis rankos pirštus ir tai atrodė ganėtinai daug. Po kelių sekundžių ji ėmė giliai kvepuoti. Jai atrodė, kad buvo pamiršusi, kaip reikia kvepuoti. Šiek tiek šoko būsenoje ji stebėjo atsitokėjusį Fay. Pažvelgė į jo ištiestą ranką, tačiau dvejojo.
- Kas... - sugebėjo išmykti.
- Kas čia buvo? - sumirksėjo kelis kartus.

-Apie ką tu?-Pabandė apsimesti nieko nesupratusiu, bet iš netikėtumo, kad ji pastebėjo, perbalo.. Tada sumąstė nukreipti temą.-Ir ar taip visą vakarą gulėsi ant žemės ar leisi man padėti tau atsistoti?